Pusė mano širdies

Turbūt nėra motinai skaudesnio dalyko, nei netekti savo mylimo vaiko. Vis dėlto spaudoje gana dažnai pasirodo žinių apie iš lietuvių užsienyje atimtus vaikus. Nors paprastai dėl to kaltinamos vaiko teisių apsaugos tarnybos, ar tikrai kalta būna tik viena pusė?

Knygoje pasakojama tikra Alės Ambrasaitės istorija. Ieškodama geresnio gyvenimo Alė 2006 metais išvyko gyventi į Angliją, kur dirbo sanitare slaugos namuose. Nors iš pradžių viskas klostėsi gerai, 2009 metais anglų Vaiko tarnyba iš jos paėmė dukrą. Oficiali priežastis – problemos dėl alkoholio.

Autorė nuoširdžiai ir jautriai pasakoja apie kelią, kurį turėjo nueiti, kad įrodytų, jog visomis išgalėmis siekia pakeisti savo gyvenimo būdą, apie brangiai kainavusias Vaiko tarnybos darbuotojų klaidas ir išgyvenimus, kurie ją lydi iki šiol. Kas nutinka, kad tėvai, nepaisydami savo vaikų saugumo, griebiasi alkoholio? Kodėl sistema, kuri turėtų apsaugoti vaikus, daužo jų gyvenimus? Ar įmanoma ką nors pakeisti, kai nepadeda net oficialus Lietuvos Seimo narių kreipimasis? Kaip net juodžiausią valandą išsaugoti viltį?